Grupės „Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys (43 m.) tvirtina patyręs dvi stuburo išvaržas. Vieną – kilnodamas rugių ir kviečių maišus, kitą – tampydamas akordeoną. Tačiau ir groti, ir ūkininkauti jam vis dar malonu, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.  josavame name Vilniuje kartu su šeima įsikūrusiam V.Burniui atšilus orams prasideda tikras darbymetis. Jis ne tik koncertuoja, veda renginius, kuria muzikinius projektus, bet ir dirba laukuose.

Iš Baisogalos (Radviliškio r.) kilęs V.Burnys su tėvais tėviškėje ūkininkauja. Vilniaus tarptautinio verslo mokyklą baigusiam vyrui ir organizuojant renginius, ir dirbant žemę padeda dvejais metais jaunesnė žmona Aušra, su kuria jis užaugino dukrą Aistę (22 m.) ir sūnų Roką (21 m.). – Ką auginate laukuose? – pasiteiravau V.Burnio. – Ekologiškus žirnius, kvietrugius, rugius ir kviečius. Vežame juos parduoti tiems, su kuo susitariame. Pavyzdžiui, į Vokietiją.  Ekologiniai ūkiai dabar populiarūs. Darbymečiu taip ir blaškausi tarp Vilniaus ir Baisogalos. Sūnus labai padeda. o Jis, kaip ir aš, turi traktorininko bei kombainininko teises. – Ar lengvai sūnų išmokėte ūkio darbų? Jis juk gimęs mieste. – Abu vaikai gimė Vilniuje. Sūnui, kaip ir visiems vyrams, patinka technika. Vos tik pamatė traktorių, užsimanė vairuoti. O dukros ūkis netraukia. Ji nuo vaikystės linkusi į meną, lankė pramoginius šokius. Šiuo metu studijuoja Londone ir namo grįžta, kai pyragas jau būna ant stalo. Aš ją vadinu princese. Vis dėlto abu savo vaikus mokau – niekada nesakyk „niekada“. Jaunimas nori visą pasaulį aprėpti, bet geriausia namuose.

– Koks jūsų nemėgstamiausias ūkio ar buities darbas?

– Buityje labiausiai nemėgstu valyti dulkių, o ūkyje – mėžti tvartų.

Gerai, kad dabar darbai automatizuoti. Ne patys maloniausi prisiminimai iš tų laikų, kai prieš dvidešimt metų teko dirbti prie gyvulių. O dulkių valymas erzina ir dabar. Nuo grindų dulkes surenka specialus siurblys, bet iki lentynų tas robotas neužlipa, tenka patiems. Kai atvyksta vaikai, priverčiu juos padirbėti už kotletus. (Juokiasi.) Jei rimtai, tai pasiskirstome. Kartais aš valau, kartais – žmona.

  – O kokius darbus dirbate ūkyje?

– Prieš kelis dešimtmečius rankomis tekdavo česnakus sodinti. Tai jau praeitis. Ne veltui tada vykau dvejiems metams į Vokietiją mokytis, kaip darbus laukuose palengvinti. Dabar yra naujų technologijų, kurios viską už tave padaro: pradūrei maišelį, išpylei sėklas ir gali kombainu važiuodamas dainą traukti. Dar ir kondicionierius yra. Dabar ūkininkavimas – tikras malonumas. Kita vertus, man jau daugiau nei 40 metų. Todėl laikas dirbti tik tai, kas džiugina. Nebesinori dantis sukandus nugaros lenkti.

 – Anksčiau garsėjote audringu gyvenimu. Esate įkaušęs nuo scenos nuvirtęs, po išgertuvių patekęs į reanimaciją. Ar mėgėjo išgerti patirtis praverčia tvarkant reikalus kaime?

– Anksčiau galėdavai pasamdyti darbininkus už degtinės ar brendžio butelį. Dabar kaime liko mažai žmonių, kurie už tai dirbtų. Be to, tai pavojinga ir įstatymai neleidžia. Privalai sumokėti. O anksčiau ir darbininkai gerdavo, ir mes kartu su jais. (Juokiasi.) Galų gale įvyko atranka – vieni išvažiavo gerti į užsienį, kiti liko gerti Lietuvoje.

– Ar mokėtumėte sutaisyti traktorių ar kombainą, jei sugestų?

– Traktorių vairuoju nuo pilnametystės. Buvo tokie juokingi raudoni maži traktoriukai, „pupsikais“ vadinami. Seniau mano visos rankos būdavo nudaužytos, kruvinos, nes pats ir traktoriaus vikšrus, ir kitas detales keisdavau. Pats per nagus nuo savęs gaudavau. O dabar viskas priklauso nuo gedimo. Variklio diržą pakeisti galiu, bet jei gedimas variklio viduje, tada vargu. Dabar viskas kompiuterizuota. Tokiu atveju paskambinu meistrams, atvažiuoja vyrukai su madingomis kepurėmis ir sutvarko.

  – Kokių nuotykių esate patyręs su traktoriumi?

– Buvo toks įvykis, kurio nepamiršiu nei aš, nei mano žmona, su kuria jau esu 23 metus. Aš kilęs iš kaimo, nors anksčiau pykdavau, kai kas nors taip sakydavo, mat Baisogala – miestelis. Mano žmona vilnietė. Kai pirmą kartą ją atsivežiau iš sostinės į savo tėviškę, sumaniau nustebinti – įsisodinau į traktorių ir pasileidome per laukus. Manau, daugelis miestiečių moterų galėtų jai pavydėti tokios egzotikos. Čia ne kokiu BMW ar „Ferrari“ lakstyti. – Tėviškėje stovi traktoriai, o namuose Vilniuje – pianinas.

  -Ar nebūtų sunku suskaičiuoti, kokiais instrumentais esate grojęs?

– Pirmą instrumentą į rankas paėmiau būdamas septynerių. Tai buvo akordeonas. Pamenu, pirmoje klasėje per ašaras ėjau į grojimo pamokas muzikos mokykloje. Dabar už tai tėvams esu labai dėkingas. Vėliau esu grojęs mušamuoju instrumentu ksilofonu, saksofonu, taip pat bosine gitara, paprasta gitara. Žinoma, klavišiniais. Birbynės dar nesu bandęs.

  – Prieš keletą metų ir krepšinį žaidėte. O dabar kamuolį pamėtote?

– Su Baisogalos komanda esu iškovojęs pirmą vietą Lietuvos rajonų turnyre, bet pastaruoju metu apleidau šį sportą. Užtat sūnus žaidžia krepšinį bent trijose komandose. Viena jų pavadinta „Išjunk šviesą“ ir kovoja Vilniaus lygoje. Anksčiau lankydavausi sporto klube, bet turėjau mesti, nes esu patyręs dvi nugaros išvaržas. Gydytojai teigia, kad jos atsirado nuo maišų kilnojimo ir nuolatinio akordeono laikymo per koncertus. Jis juk sveria daugiau nei 10 kilogramų. Tad Vokietijoje specialiai man buvo pagamintas lengvesnis akordeonas. Juo dabar ir groju. Taip pat gydytojai patarė atsisveikinti su jėgos sportu. Taigi atradau šiaurietiškąjį vaikščiojimą. Kas antrą dieną nueinu 15 kilometrų, grožėdamasis nuostabiais gamtos vaizdais.

– Esate ir muzikantas, ir ūkininkas. Ar įmanoma šiandien Lietuvoje pragyventi vien iš muzikos?

– Su žmona dar užsiimame renginių organizavimu. Darbų skaičius priklauso nuo to, kiek žmogui reikia. Mano vienas draugas muzikantas turi senelių paliktą butą, surengia 3–4 koncertus per mėnesį ir sako, kad jam užtenka maistui, kino teatrui ir degtinei. Na, o jei nori nuvykti atostogauti į Maldyvus ar nupirkti žmonai didesnę dovaną, turi daugiau dirbti. Aš iš tų, kurie nori daugiau. Mano vaikai užaugo, beržą pasodinau, namą pasistačiau. Viskiui ir lašiniams pinigų lyg ir pakaktų, bet norisi daugiau. – Ar būna, kad tuo pat metu reikia ir renginį organizuoti, ir ūkyje dirbti? – Nuolat. Vasaros savaitgaliais kartais trys koncertai per dieną laukia, o tėtis skambina, kad atvežė sėklas ir jas reikia iškrauti. Jei pats negaliu, sūnui skambinu – jis lekia su savo draugais padėti. Gerai, kai visuomet yra gerų žmonių aplinkui.

  – Kaip dažnai repetuojate su grupe „Išjunk šviesą“?

– Renkamės kartą per savaitę savo studijoje. Namuose taip pat turiu slaptą kambarį, kuriame vyksta kitas mano muzikinis gyvenimas ir galiu pamedituoti. Savo malonumui ten kuriu elektroninę muziką, bet ją kol kas girdėjo tik artimiausi žmonės. Kas žino, gal kai pražils barzda, tapsiu elektroninės muzikos autoritetu?

– O gal tapsite garsiu kulinaru? Juk mėgstate suktis virtuvėje. Kokiais patiekalais lepinate šeimyną?

– Beveik kasdien pusryčiams kepu blynus – širdeles. Savaitgaliais ruošiu mėsos patiekalus, pavyzdžiui, sluoksniuotus kepsnius su grybais, sūriu ir svogūnais arba didkepsnius. Jie man labiausiai patinka. Kai gaunu geros jautienos, jokiu būdu nemarinuoju. Pasiruošiu lydyto sviesto su žolelėmis, jį sušaldau ir uždedu ant mėsos. Virtuvėje kartais net pykstamės su žmona – nesutariame, kokius patiekalus ruošti. Šeimą lepina vafliais V.Burnys sakė, kad šeimai labai patinka jo kepami vafliai. Šio gardėsio receptu vyras mielai pasidalijo.

– Vafliams reikės: 200 g sviesto, 6 kiaušinių, 1,5 stiklinės cukraus, 2 stiklinių miltų, grietinės. – Dubenyje ištirpinkite sviestą ir palaukite, kol atvės. Įmuškite kiaušinius ir masę gerai išplakite. Berdami cukrų plakite toliau.

– Galiausiai suberkite miltus, įdėkite šiek tiek grietinės ir gerai išmaišykite.

– Vaflius kepkite vaflinėje.

Sekite mūsų naujienas socialiniuose tinkluose